Gerosios istorijos
Projektas KOPA
NAUJA –
Dailės terapijos stebuklai
Perskaičiusi kvietimą į „Dailės terapiją“, nedvejodama užsiregistravau. Teptukai, spalvų maišymas bei dėliojimas ant balto popieriaus lapo visada mane ramino. Tikėjausi, kad visą laiką tapysime ir tokiu būdu „gydysime“ savo emocinę būseną.
Atėjusi į pirmą susitikimą, sutrikau ir nustebau. Susėdus ratu su nepažįstamomis moterimis, reikėjo kalbėti apie savo emocijas ir jausmus. O mano supratimą, kad dailė – tai teptukai ir guašas, kardinaliai pakeitė. Turėjau galimybę savo jausmus išreikšti per įvairias priemones: prisijauinau pieštukus ir kreideles, suleidau pirštus į plasteliną, patyriau piešimą užrištomis akimis. Labiausiai nustebino tai, kad tos nepažįstamos moterys, per bendrą darbą, istorijų dalinimąsi, tapo tokios artimos. Supratau, kad ne aš viena turiu vaikystės skaudulių, širdį drąskančių netekčių ir šių dienų problemų.
Profesionalios dailės terapeutės Irenos teisingi ir laiku užduoti klausimai, leido suprasti emociją, kuri kyla viduje, surasti, kas ją sukelia, ir išbūti su ja, o jei reikia, atrasti būdą, kaip skaudžią emociją pakeisti raminančiu jausmu.
Šių terapijų metu atradau, kad aš nusiraminu ir pasikraunu iš žalios spalvos. Dabar vidinės harmonijos ieškau miške, pievoje. Ten kvėpuoju pilnais plaučiais ir jaučiu, kaip atsigauna kiekviena ląstelė, o kūną užlieja ramybė.
Darbas su savimi terapijų metu kartais toks malonus, o kartais toks skaudus ir drąskantis. Vieno užsiėmimo metu mane aplankė stebuklas. Kalbėjome apie artimus žmones ir taip užsinorėjau mamos apkabinimo. Deja mano mamytės jau nebėra gyvųjų tarpe. Irena palinkėjo man padaryti tai, ko noriu – apsikabinti. Pagalvojau: „kokią nesąmonę ji kalba…“ Mano giliam nustebimui, besėdint ir besiklausant kitų moterų istorijų, pajutau tą jausmą… lyg mama būtų apkabinusi. Žinoma ne fiziškai, o dvasiškai. Pajutau palengvėjimą ir ramybę, kaip kažkada, kai visi sunkūs jausmai ir bėdos pasitraukdavo, jei šalia būdavo mama.
Dėkoju už galimybę pažinti savo jausmus, atrasti, kad svetimas gali tapti artimu, patirti dailės terapijos stebuklus.
Rita
Tėvystės įgūdžių grupės
nuoširdžiai dėkoju už labai naudingus ir reikalingus mokymus,už aiškiai ir suprantamai išdėstytą mokymų medžiagą ir atvejų analizę.Šie mokymai man padėjo labiau įsigilinti į save ir tinkamai spęsti susidariusias konfliktines situacijas.Su nekantrumu lauksiu kitų Jūsų mokymų.
Pagarbiai
Silva Z.
<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<
Ačiū ir jums už suteiktas žinias, kurios tikrai naudingos ir padės ateityje..esat nuostabi Paulius A.
<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<
Man labai patiko tie kursai, nes daug ko išgirdau, informacijos, rekomenduočiau Ingrida K.
<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<
Sveiki. Esu labai patenkinta šiais mokymais. Tiesiog- nuostabi lektorė, negailinti savo laiko ir jėgų, labai nuoširdžiai išklausanti kiekvieną ir pasiruošusi kiekvienam padėti ir atsakyti į rūpimus klausimus. Labai patiko, kad nebuvo vien paskaita, o buvome įtraukti kaip dalyviai, galėjome išsakyti savo nuomonę mokymo eigoje, ” pasimatuoti temperatūrą” kiekvieno susitikimo pradžioje, ir dalyvavome apibendrinant pabaigoje. Buvo parinktos įdomios ir naudingos temos. Labai geras auditorijos klimatas, kad galėjome atsiverti, nebijoti pasipasakoti savo rūpesčius, problemas. Labiausiai, aišku įsiminė paskutiniai mokymai, kai analizavome kiekvieną konkrečią situaciją, ir taikėme išmoktas žinias. Tiesiog laukdavau kiekvieno užsiėmimo, nes buvo gera būti kartu. Iš lektorės Onutės semiuosi ir mokausi meilės ir atjautos sau ir kitiems. Patiko, kad buvo daug pavyzdžių iš gyvenimo, kitų mokymų, iš knygų. Tai labai pagyvino mūsų susitikimus. Nuoširdus ačiū visiems, kurie prisidėjo prie šių mokymų atsiradimo. Jolanta U.
<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<
Nuoširdžiai ačiū už mokymus, buvo smagu pasiklausyti ir pasisemti patirties. Laura T.
<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<
Sveiki, aš Egidijus L. apibendrindamas patirtį gautą užsiėmimų metu, galiu pasakyti, kad tai labai naudinga kiekvienam, net jei jums prieš tai taip neatrodo. Tai padės jums pažvelgti į save ir į jus supančią aplinką kitu žvilgsniu, mokymuose taip pat aptariama kaip valdyti stresinę situaciją, dėkingumą aplinkiniams ir savigarbą. Ačiū už tai, kad skyrėte savo laiką man. Sėkmės!
Sveiki.Ačiu jums labai už suteikta gera laika kartu už prasmingas patirtis. Daug davė man šie susitikimai igavau daugiau drąsos kalbeti, pasitikėjimo savimi.Tikiuosi, kad bendravimas su vaikais ir draugu bus šiltesni. Pokalbiai su šeima taps atviresni ir suprasim vienas kitą. Atvėrėt akis, kad reikia žvelgti giliau į žmogaus sielą, jausmus. Esat žmogus, kuris suteikė man pasitikejimo savo kalbėjimu pamaitimot mano vidinį AŠ. Ačiū Vaida Ž.
Iš tikro manau reiktų dar kartą padėkoti… Šie mokymai man paliko labai gilų pėdsaką mano pačios asmenybėje, geriau suvokus save, geriau suvokiu ir priimu ne tik savo vaikus ar vyrą, bet ir mane supančią aplinką. Taip pat atsirado didelis noras daugiau ir plačiau gilintis į V.Satir ir neprievartinį bendravimą. Gal galit rekomenduoti knygas ir pan. Kur būtų daugiau informacijos
Su meile, Birutė
…….
Sveiki,
Po pirmo susitikimo galvoje labai daug sukosi ir dėliojosi minčių. Tiesa, laišką rašiau vis mintyse, dėliojosi jis ilgokai, su pataisymai ir papildymais.
Pirmo susitikimo metu, man įvyko vadinamas kultūrinis šokas. Prisistatant kitiems, kurie turi jau didelių problemų su vaikais ir vaikų teisėmis. Man atrodė, kad man turbūt ne vieta, aš ne ten pataikiau. Likau labai supurtyta. Ir tada mano pasisakymai, mano mintys ir patirtys atrodo nublanksta. Nedrąsu ką ir sakyti, nors labai domiuosi tėvystės temomis, seku daug tėvystės mentorių lietuvių ir JAV. Ir man buvo taip keita, kad šiais laikais tiek informacijos prieinamos tiek visi dalinasi FB ir IG, tik turėk laiko visus stebėti, perskaityti ir daug elementarių žinių įgausi.
Savo patirtim pasidalinau su savo tėvais. Mama mane labai palaiko, kad lankau įvairius kursus, gilinuosi. Tačiau iš tėvo puses sulaukiau tokių pašaipių replikų, kad ką man duos tie kursai? Ar kitaip vaikui paduosiu lėkštę valgyt? Ir tada ateina suvokimas, kad koks traumuotas visdėlto yra mano tėvas, koks siauras mąstymas apie vaikų auginimą…
Pasipasakojus vyrui, jo pirmas klausymas buvo, ar tikrai patekai į tuos kursus. Nes mūsų tarpe niekas nežino kas tos vaikų teisės ar problemos su vaikais. Ir tada lyg randau atsakymą… Gal tai viadėlto yra ta vadima atskirtis tarp miesto ir kaimo. Kai maišaisi savo katile ir nieko toliau savo kiemo nematai ir nenori pasižvalgyti kaip gyvena kiti ir ką galima pritaikyti sau naujo.
Po antro susitikimo labai stipriai galvojau ir permąsčiau savo ryšį su vaikais, su vyrų ir kitais artimaisiai. Ir pasitikrinusi, supratau, kad einu labai teisinga linkme ir kartu veduosi vyrą. Kartais aišku, jam atrodo visai kitaip nei man. Bet pabamdęs mano siųlymus jis irgi mato pokyti vaikų elgesyje, nebelieka noro priešintis, atsiranda noras bendradarbiauti. Aš labai džiaugiuosi, kad mano vyresnioji geba dėrėtis, nubrėžti kai kurias ribas, moka pasakyti, kad jai pikta, baisu, kad ji laiminga. Ta pačia linkme ir principais einu ir antrą kartą su mažuoju.
Taip pat labai gerai suvokiau, kad per mažai kalbuosi apie jausmus, norus ir lūkesčiu su savo vyru. Man atrodė, kad jis turi/privalo suprasti be žodžių ko man reikia, ar kokios reikia pagalbos. Bet kai pradėjau aiškiai pasakyti ir išsakyti be teisimo, nurodymų po truputį matau, kad jis pergalvoja ką išgirdo. Matau, kad jis nori mane išgirsti ir suprasti.
Po vakarykščio susitikimo tokių didelių sujudimų, permąstymų nekilo. Tik labai įstrigo ledkalnis ir čempionų kartos sąvoka.
Galiu pasakyti, kad šie mokymai visai kitokie, nei esu buvusi. Nėra tos sausos teorijos, kai dauguma jau būvo kažką girdėję. Tas gilinimasis į save, savo santykius su kitais, suvokimas, koks svarbus yra ryšio kurimas su vaiku. Ir problemų paieškos ne elgesyje o daug daug giliau. Kad kažkur vaiko viduje yra nuoskauda, pavydas. Ir tada ateina suvokimas, kad labai svarbu yra branginti laiką kartu. Ištikro būti kartu su vaiku, o ne vien šalia. Žaisti, kurti, piešti, veikti tai ko nori vaikas. Man labai patiko Dr. Dirvanskienės mintis apie smegenis iš pokalbio tinklalaid3i knygų startas. Vaikai būdami šalia, kai su jais užsiimame ir visas dėmesys jiems. Jų smegenys nusiramina, atsipalaiduoja ir iš kovos pereina į priėmimą. Jie nurimsta.
Šia ramybės gaida ir baigiu laišką.
Su linkėjimais, Birutė
SAVITARPIO PAGALBOS GRUPĖS – ASMENS AUGIMAS, NAUDOJANT ĮVAIRIOPAS METODIKAS
Dailės terapija…
Tai buvo spontaniškas noras kažką daryti, daryti su savimi, sau , dėl savęs.
Pradžioje nesupratau kodėl ir kam tai darau, kodėl einu, bet kažkas traukė, kažkas vyko… Užvaldė smalsumas, azartas, kas bus toliau, kas bus naujo? Kokia bus užsiėmimo tema, ką veiksime?.. Vyko vidinė kova, šauksmas, noras išsipasakoti, atsiskleisti ir tuo pačiu baimė (gal per drąsu būtų apie tai kalbėti, galiu būti nesuprasta).
O atsiskleisti, pažinti save pavyko, pavyko palaipsniui ir visiškai netikėtai. Vadovės pateiktos temos, analizės, galimybė rinktis darbo ir saviraiškos priemones, kitų dalyvių išsakytos pastabos, padrąsinimai, pastebėjimai, kurių pats visai nematei, nepastebėjai, o gal nenorėjai matyti.
Po užsiėmimų norėjosi kuo ilgau kalbėtis, dalintis mintimis, pastebėjimais su šeimos nariais, draugais. Mintimis vis prisimindavau užsiėmimus buvo noras užsirašyti patikusias mintis, įžvalgas. Per savo patirtį pradėjau ir kitaip žiūrėti į kitus ir ypač į save. (Negi aš tai galiu, negi tai aš, negi tai apie mane…).
Mačiau ir jaučiau kaip keičiuosi aš ir keičiasi kiti su kuriais bendrauju.
Keitėsi ir užsiėmimų draugai. Iš uždarų, užsisklendusių, nekalbių tapo atviresni, nuoširdesni. Tapome draugais galintys vieni kitiems padėti.
Terapija VEIKIA.
Su pagarba ir padėka
B.
,,Per bendravimą su kitais dalyviais, atėjo supratimas, kokie žmonės yra skirtingi, unikalūs, kokie turtingi jų vidiniai pasauliai, kaip jie moka išreikšti tai, ką jaučia. Tai mane stebino ir žavėjo. Buvo įdomu ir smalsu klausytis jų pasisakymų. Pajaučiau, kad ir mano nuomonė jiems įdomi, išmokau labiau atsiverti, įgijau daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi. Buvo ir sunkių momentų, kai jaučiau, kad neišeina išreikšti to, ką jaučiu, nedrįstu pasakyti, ką galvoju, neateidavo į galvą jokių asociacijų, dažnai nutylėdavau per aptarimus. Užsiėmimai suteikė progų labiau pažinti save, atrasti stiprių pusių bei pamatyti silpnąsias ir padirbėti su jomis.”
N.
