Grįžti į „Vaikams“   Vilniaus g. 3 Kretinga LT-97129 tel./faks.: 8-445-58782 el.paštas: sv.antanodc@gmail.com			Dėlionės „Juozapas išaiškina faraono sapną“ Praėjus dvejiems metams, faraonas sapnavo sapną. Jis matė save stovintį prie Nilo. Žiūri, iš Nilo išbrido septynios karvės, gražios ir riebios, ir ganosi meldyne. Žiūri, paskui jas išbrido iš Nilo ir kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir priėjo prie pirmųjų karvių ant Nilo kranto. Bjauriosios ir liesosios karvės ėmė ir suėdė septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Tuomet faraonas nubudo. [...] Tuomet faraonas nubudo ir suprato, kad tai buvo sapnas. Rytą jo dvasia buvo apimta nerimo. Jis įsakė sušaukti visus Egipto žynius ir išminčius. Faraonas papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo kas juos faraonui išaiškintų. Tuomet vyriausiasis vynininkas tarė faraonui: „[...]Kartą faraonas supyko ant savo tarnų ir įkalino mane bei vyriausiąjį kepėją sargybos viršininko namuose. Mudu tą pačią naktį sapnavome po sapną, jis ir aš, kiekvienas kitokį, teturintį reikšmės tik tam, kuris jį sapnavo. Ten buvo su mumis jaunas hebrajus, sargybos viršininko tarnas. Kai mes jam papasakojome, jis mums išaiškino mūsų sapnus, kiekvienam pagal jo sapną. Kaip jis mums išaiškino, taip ir įvyko [...]“. Faraonas įsakė pašaukti Juozapą, ir jis tuojau pat buvo išvestas iš kalėjimo. [...] Faraonas tarė Juozapui: „Aš sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kas galėtų jį išaiškinti. Betgi aš girdėjau apie tave, kad užtenka tau išgirsti sapną ir gali jį išaiškinti“. Juozapas atsakė faraonui: „Ne aš! Dievas duos faraonui tikrą atsakymą“. [...] Juozapas tarė faraonui: „[...] Dievas apreiškė faraonui, ką jis ruošiasi daryti. Septynios sveikos karvės reiškia septynerius metus [...]. Septynios liesos ir bjaurios karvės, išbridusios po jų, reiškia septynerius metus [...]. Jos yra septyneri bado metai. Taigi tai reiškia tą, ką jau sakiau faraonui: Dievas parodė faraonui, ką jis ruošiasi daryti. Tikėk manimi, ateis septyneri didelio pertekliaus metai visame Egipto krašte. Po jų užeis septyneri bado metai. Visas Egipto žemės perteklius bus užmirštas, badas nualins kraštą. Tada neliks krašte jokio pertekliaus ženklo dėl to bado, nes jis bus be galo sunkus. O kad faraonas sapnavo tą patį sapną du sykius, reiškia, jog viskas yra Dievo nuspręsta ir Dievas nedels tai įvykdyti. Užtai dabar faraonas teparenka įžvalgų ir išmintingą vyrą ir tepadaro jį viso Egipto krašto valdytoju. Tesiima faraonas žygių paskirti kraštui užvaizdus ir paimti vieną penktadalį Egipto krašto derliaus per septynerius pertekliaus metus. Tesurenka šių ateinančių gerųjų metų maisto atsargas, tesukaupia grūdus miestuose maistui faraono valdžioje ir ten jį telaiko. Tas maistas bus atsargos kraštui, idant nepražūtų kraštas nuo bado, kai Egipto kraštą ištiks septyneri bado metai“. /Pr 41, 1-36/ Į viršų... „Broliai parduoda Juozapą“ Kartą, kai jo broliai buvo nuvarę savo tėvo kaimenę ganytis prie Šechemo, Izraelis tarė Juozapui: „Tavo broliai, tu žinai, gano prie Šechemo. Pasiruošk, siųsiu tave pas juos“. – „Pasiruošęs!“ – jam atsakė. Taip jį išsiuntė iš Hebrono slėnio. <...> Juozapas tat pasekė savo brolius ir atrado juos Dotane. O šie pastebėjo jį iš toli ir pirma, negu jis prie jų priartėjo, jie ėmė tartis jį nužudyti. Vieni kitiems jie sakė: „Va ateina tas svajotojas! Eime, užmuškime jį ir įmeskime į kurią nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį sudraskė. Tuomet pamatysime, kas iš jo sapnų išeis“. Bet Reubenas, tai išgirdęs, stengėsi jį išgelbėti iš jų rankų ir sakė: „Neatimkime jam gyvybės“. Reubenas jiems kalbėjo: „Neišliekite kraujo! Įmeskite jį va į aną duobę dykumoje, bet patys rankos prieš jį nepakelkite!“ Jis norėjo jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui. Taigi kai Juozapas atėjo pas brolius, jie atėmė jo apdarą – puošnųjį apdarą su rankovėmis, kuriuo buvo apsivilkęs, o jį patį įmetė į vandens duobę. Duobė buvo tuščia, vandens joje nebuvo. Jie susėdo valgyti. Žvalgydamies pamatė išmaeliečių karavaną, ateinantį iš Gileado, su guma, balzamu ir sakais apkrautais kupranugariais, ir keliaujantį į Egiptą. Tuomet Judas tarė savo broliams: „Kokia mums nauda, jei nužudome savo brolį ir nuslepiame jo kraują? Eime, verčiau parduokime jį išmaeliečiams. Nekelkime rankos prieš jį, nes jis juk yra mūsų brolis, mūsų pačių kūnas!“ Broliai jo paklausė. Kai keletas midjaniečių pirklių ėjo pro šalį, jie ištraukė Juozapą, iškeldami jį iš duobės, ir pardavė jį išmaeliečiams už dvidešimt sidabrinių. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą. Kai Reubenas, vėl atėjęs prie duobės, pamatė, kad Juozapo duobėje jau nebėra, persiplėšė savo drabužius. Jis sugrįžo pas savo brolius, sakydamas: „Berniukas dingo! Ką dabar man daryti?“ Tuomet jie paėmė Juozapo puošnųjį apdarą, papjovė ožiuką ir pamirkė tą apdarą jo kraujyje. Puošnųjį, ilgomis rankovėmis apdarą nunešdino tėvui, sakydami: „Mes jį radome. Prašom pasižiūrėti, ar tai yra tavo sūnaus apdaras, ar ne“. Tėvas pažino ir tarė: „Mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį surijo! Tikrai Juozapas buvo žvėries sudraskytas!“ Tuomet Jokūbas persiplėšė savo drabužius, apsijuosė ašutine ir raudojo savo sūnaus daug dienų. Visi jo sūnūs ir dukterys stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė: „Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų“. Taip tėvas jį apraudojo. Tuo tarpu midjaniečiai buvo jį pardavę Egipte Potifarui, vienam faraono pareigūnui, sargybos viršininkui.  /Pr 37, 12-36/ Į viršų... Dėlionė „Tuščias kapas“ Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. 8 Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. /Jn 20, 1-9/ Į viršų... Dėlionė „Juozapo drabužis“ Jokūbas įsikūrė krašte, kuriame jo tėvas buvo gyvenęs kaip ateivis – Kanaano krašte. Šitoks yra pasakojimas apie Jokūbo šeimą. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais avių kaimenę, padėjo savo tėvo žmonų, Bilhos ir Zilpos, sūnums. Jis tėvui papasakojo apie jų blogus darbus. Izraelis mylėjo Juozapą labiau negu bet kurį kitą savo vaikų, nes jis buvo jam gimęs senatvėje. Jis buvo jam pasiūdinęs puošnų apdarą su rankovėmis.  Broliai, matydami, kad jų tėvas myli jį labiau už kitus jo brolius, jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti. /Pradžios knyga 37, 1-4/ Į viršų... Dėlionė „Jokūbo kova su Dievu“ Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. Tas vyras, matydamas, kad negali jo įveikti, taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“. O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ „Jokūbas“ , – jis atsakė. Anas tarė: „Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“. Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą“. Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Tai pasakęs, jis tenai jį palaimino. Jokūbas tat pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: „Juk aš mačiau Dievą veidas į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota. Saulė tekėjo, kai jis, dėl išnarintos šlaunies šlubuodamas, praėjo Penuelį. /Pradžios knyga 32, 25-32/ Į viršų... „Jokūbas susitinka Rachelę“ Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir nuėjo į rytiečių kraštą. Ten laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės būriavosi prie šulinio, nes kaimenės buvo iš jo girdomos. Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo. Tik kai būdavo ten suvaromos visos kaimenės, piemenys nuritindavo akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užritindavo akmenį į savo vietą. Jokūbas juos prakalbino <...> . Jokūbui dar su jais tebesikalbant, atėjo Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė. Kai tik Jokūbas pamatė Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, jis priėjo, nuritino akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę. Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir pravirko balsu. Jokūbas pasisakė Rachelei, kad jis yra jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui. Išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs, parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę, ir Labanas jam tarė: „Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!“ Jokūbui prabuvus pas Labaną vieną mėnesį, Labanas sakė Jokūbui: „Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk man, kokia bus tavo alga?“ Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresniosios vardas buvo Lea, o vardas jaunesniosios buvo Rachelė. Lea turėjo švelnias akis, bet Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži. Kadangi Jokūbas jau buvo pamilęs Rachelę, jis atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį“.  „Mieliau aš ją duosiu tau, negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane“ , – sutiko Labanas. Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų, taip labai ją mylėjo. /Pradžios knyga 29, 1-20/ Į viršų... „Trys Karaliai“ Į viršų... „Kalėdos“ Į viršų... „Advento vainikas“ „Advento vainikas“ ADVENTAS (lotyniškai ,,atėjimas’’) - 4 savaičių laikotarpis prieš Šv. Kalėdas, kurio metu laukiame Jėzaus gimimo.Tai ramybės ir susikaupimo metas. Advento vainikas ir žvakės – parapijos, o ypač šeimos tradicija. Žalias vainikas gali būti supintas iš eglišakių, kankorėžių ir pan., paprastai puošiamas kaspinu ir penkiomis žvakėmis. Vainiką turėtų puošti trys violetinės ar melsvo atspalvio žvakės ir viena rožinės spalvos (trečiojo sekmadienio). Viduryje – balta žvakė, uždegama per Šventas Kalėdas, reikia žmonijos laukiamą jau atėjusį ir vis ateinantį Jėzų Kristų). Į viršų... Senesnis puslapis >>
©2009-2012 J.Klietkutė | Šv.Antano dienos centras |